Keksiukai su ruduoju brunost sūriu

Už kiekvieno keksiuko slypi istorija.
Taip yra ir šį kartą.
Draugė M. buvo Norvegijoje ir parsivežė lauktuvių rudojo sūrio brunost. Atvežė gabalaitį jo ir man. Rašo, kad jis gaminamas iš karamelizuoto karvės pieno. Kaip tas daroma jau nesigilinau. Pats sūris savyje talpina visą gamą skonių - ir saldu, ir sūru, ir riebu. Ir viskas vienu metu. Patį sūrį valgyti vienišą būtų sudėtinga - pasiklysti tarp skonių ir nebežinai, kuris iš jų vyraujantis. O dar ir pakankamai riebus jis. Mažytė riekelė paragavimui buvo pats tas, o likusi dalis nukeliavo į keksiukų tešlą. Keksiukai, beje, buvo nerealaus skonio. Saldūs, minkšti, purūs ir su tuo sūrios karamelės poskoniu.
Receptą šiems keksiukams draugė kažkur "išgooglino" ir atsiuntė man jau išverstą iš norvegų kalbos į anglų kalbą. Google translate pagalba. Dėl to vietomis teko pasukti galvą, kas ir kaip turi būti daryta. Bet net jei kažką padarėme ne pagal instrukciją, skonis, tikiu nenukento. Aš pati viena jų sušlamsčiau nesuskaičiuojamą kiekį.

 Maždaug 14 keksiukų reikės: 

2 kiaušinių
400 gr cukraus
250 gr miltų
1.5 šaukštelio kepimo miltelių
2 šaukštai lydyto sviesto
150 ml pieno
150 g tarkuoto brunost sūrio

Gaminimas: 

1. Kiaušinius ir cukrų išplakti iki putų (tą savaitgalį ne visos mano kombaino detalės buvo atvažiavusios į naujus namus, teko viską plakti ir maišyti taip, kaip tą darė močiutė - ranka).
2. Miltus sumaišyti su kepimo milteliais.
3. Į kiaušinių plakinį įmaišyti miltų mišinį, atvėsusį lydytą sviestą, pieną ir galiausiai - brunost sūrį.
4. Tešlą padalinti maždaug lygiomis dalimis į popierėliais išklotą keksiukų skardą.
5. Kepam iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 20 minučių.
6. Valgom, kol dar neatvėsę. Jei lieka, valgom ir atvėsusius.

Ar gaminčiau dar kartą? taiptaiptaiptaiptaip (kai tik turėsiu to karamelinio sūrio)

Ką daryčiau kitaip kitą kartą? Mažiau cukraus, po šimts. Jau taip neįsivaizduojamai saldu buvo, kad viskas aplinkui apsąlo.

Šis keksiukas sulaukė fotosesijos Olandų kepurėje

Špinatų ir cukinijų sriuba su fetos sūriu ir mėtomis

Štai kad ilgas pavadinimas patiekalo!
Kartais pasitaiko receptus rasti keistose vietose. Viena iš tokių yra mamos skaitomi sodininkų žurnalai. Nors gal tai visai ir nekeista vieta receptams. Juk ką užsiaugini darže, tą nori ir sunaudoti pagal paskirtį. Tai štai aną dieną mama ir atnešė man tą žurnalą su atversta receptų skiltimi. Kaip tik turėjau užsilikusias dvi cukinijas ir fetos sūrio pradarytą dėžutę. O ir špinatai jau vyto nesulaukdami, kada bus sunaudoti. Tad eilinį kartą patobulinau receptą pagal save ir šaldytuvo turinį ir nenusivyliau.

Naudojau: 

2 cukinijas
2 salierų kotus
2 skilteles česnako
1 l vištienos sultinio
50 g špinatų
100 g fetos sūrio
žiupsnį tarkuoto muskato riešuto
pusę saujos šviežių mėtų lapelių

Gaminimas: 

1. Cukinija supjaustoma kubeliais, saliero kotai - griežinėliais, česnakai susmulkinami. Daržoves pakepiname įkaitintame aliejuje. Geriausia tą daryti puode, kuriame bus verdama sriuba.
2. Apkepusios ir suminkštėjusios daržovės puode sutrinamos, supilamas sultinys, suberiamas muskato riešutas ir mėtos. Kai sriuba užverda, sudedami špinatų lapai ir paverdama apie 5 minutes.
3. Išvirusi sriuba dar kartą sutrinama ir truputį atvėsinama.
4. Fetos sūris sutrinamas šakute, sudedamas į sriubą ir išmaišomas.
5. Sriuba valgoma šalta arba šilta, bet ne karšta.

Originalus receptas iš žurnalo Rasos (2015 m. Nr. 14 (430)).

Ar gaminčiau dar kartą? Manau, kad taip.

Ką daryčiau kitaip kitą kartą? Net ir nežinau. Sriubos skonis man tikrai patiko. Taip pat patiko jos pagaminimo paprastumas ir greitumas. Sriuba lengva, gaivi, bet ir soti. Mėtos jaučiasi tiek, kad jos ten yra, suteikia gaivumo, bet tikrai neužgožia skonio.