Moliūginiai keksiukai monstrai

Buvo velnių, monstrų, raganų ir kitų baisynių šventė. Ir skaptuotų moliūgų šventė taip pat. Ir kai moliūgus ir baisuoklius sudedi į vieną krūvą ir paverti juos linksmais desertais, gauni saldžius ir nelabai baisius keksiukus-monstriukus.
O tokius keksiukus gaminti man labai patinka, kai galiu paversti juos kalėdinėmis eglutėmis, elniukais, kiškučiais. Mėgstu papuošti keksiukus kokiais nors saldainiais ar pabarstukais, pamerkti į šokoladą, kad jie įgautų kitokią formą ir išvaizdą.
Taip šįkart moliūginiai keksiukai tapo linksmais vienaakiais monstrais.
Keksiukų tešlai naudojau jau anksčiau pasidarytą ir užšaldytą moliūgų piurė, bet tikriausiai ne ką prasčiau tiktų ir smulkiai tarkuotas šviežias moliūgas. Kremui nudažyti labai nenorėjau naudoti sintetinių dažų, todėl pasidariau juos iš keletos morkų.




24 įprastinio dydžio ir 24 mini dydžio keksiukams ir jų puošimui reikės: 

2,5 puodelio miltų,
2 puodelių balto cukraus
0,5 puodelio rudo cukraus
2 šaukštelių kepimo miltelių
0,5 šaukštelio druskos
4 šaukštelių cinamono
0,5 šaukštelio maltų gvazdikėlių
0,5 šaukštelio malto muskato riešuto
4 kiaušinių
3 puodelių moliūgų piurė
1 puodelio beskonio aliejaus
2 šaukštų pieno
1 šaukštelio vanilės ekstrakto
apie 400 g President vanilinės varškės
maistinių dažų
didelių zefyrų
mažų zefyriukų
šokoladinių spalvotų saldainiukų

Gaminimas: 

1. Moliūgų piurė gaminama labai paprastai. Moliūgas supjaustomas maždaug delno dydžio gabalais (sėklos pašalinamos, bet žievė paliekama) ir kepama iki 190 laipsnių įkaitintoje orkaitėje maždaug 40 minučių. Iš orkaitės ištraukti moliūgo gabalai kiek pravėsinami, nudiriama oda ir moliūgo masė susmulkinama blenderiu. Gautą piurė supilsčiau į nedidelius šaldymo maišelius po puodelį ar du ir užšaldžiau. Dabar visą žiemą galėsiu kepti moliūgų pyragus. Dar ji tiks troškiniams ar makaronams.
2. Oranžinių morkų dažų gaminimas kiek užtrunka, ypač kai neturi sulčiaspaudės arba tingi pajungti virtuvinį kombainą. Jei turi sulčiaspaudę - sultis išspausti labai paprasta. O jei ne, tenka paimprovizuoti. Morkų gabalėlius susmulkinau blenderiu ir per koštuvą perkošiau, kad gautųsi sultys. Gautas sultis pakaitinau puode, kol vanduo išgaravo ir liko tik koncentratas. Šį sumaišiau su vaniliniu sūrio kremu. Morkų skonio jame tikrai nesijuto. Dažus, žinoma, galima gaminti, kol aušta keksiukai.
3. Ir pagaliau - keksiukų kepimas. Viename dubenyje sumaišomi sausi ingredientai (miltai, abiejų spalvų cukrus, kepimo milteliai, druska ir prieskoniai). Kitame - išplakami likę ingredientai (kiaušiniai, moliūgų piurė ar tarkuoti moliūgai, pienas, aliejus ir vanilė). Galiausiai šios dvi masės sumaišomos viena su kita. Tešla išdalinama į popieriniais sijonėliais išklotas skardas ar į silikonines formeles ir kepama iki 180 laipsnių įkaitintoje orkaitėje apie 25 minutes.
4. Keksiukams visiškai ataušus jie dekoruojami - aptepami nudažytu kremu ir iš saldainių padaromi monstrų veidukai. Didieji zefyrai perpjaunami į dvi ar tris dalis ir prie lipnios jų pusės labai gerai prilimpa šokoladinis glaistytas saldainiukas. Štai ir monstro akis. O iš mažųjų zefyriukų padaroma dantyta šypsena. Beje, visus saldainius pirkau Saldžiųjų Majų parduotuvėje.

Originalus keksiukų receptas iš Made From Pinterest.

Medlievų krupnikas

Aha, yra tokia uoga medlieva. Iš vaizdo ir skonio uoga panaši  į aroniją. Krūmas aukštas, už mane gerokai aukštesnis. Ir ta medlieva auga namų kieme. Ir aš vėl neturiu didelio noro daryti tai, ką būtinai reikia padaryti, bet kadangi sėdimoji dar nedega, tai užsiimu kieme augančių uogų panaudojimu uogienėms, trauktinėms ir kitiems įdomiems reikalams. O ir šeima šiais metais bus supažindinta su keistais augalais ir jų panaudojimu dovanojamam maistui.
Taip pamažu atėjo eilė medlievai. Idėjų, ką su ja daryti, rasti nebuvo lengva. Nei angliškai, nei lietuviškai. Vienas iš variantų - medlievų krupnikas. Nusprendžiau pabandyti ir, nuvežusi iš ryto dukterėčią į darželį, užsukau parduotuvėn nusipirkti degtinės. Didelė parduotuvė, 10 valanda ryto, o aš perku degtinę. Vaizdas keistokas. Tai, pagalvojau, reikia dar ką nors nusipirkti. Ir nusipirkau - svogūnų ir rūkytą kalakuto krūtinėlę. Toks tiesiog puikus rytinis sveikai besistengiančio gyventi žmogaus derinukas. Bet, tiesą sakant, tikrai nesvarsčiau, kas ir ką pagalvos apie tokį pirkinių derinį, nes man labai reikėjo tos degtinės ir reikėjo jos būtent tą dieną.
Beje, pirkau ruginę degtinę. Praėjusiais metais su ja gaminau šermukšnių trauktinę ir galutiniame produkte visiškai nesijautė spirito. Ruginę degtinę kaip švelnią ir neturinčią spirito kvapo, giria ir dažnesni jos vartotojai.
O pats krupnikas gavosi įdomaus saldaus, švelnaus ir labai prieskoniuoto skonio. Bus įdomu, kaip jį įvertins degustuotojai.

Naudojau:

500 g medlievos uogų
1,5 stiklinės vandens
4 šaukštus medaus
1/2 šaukštelio cinamono
1/2 šaukštelio malto kardamono
1/2 šaukštelio tarkuoto muskato
1/4 šaukštelio sodos
3 cm imbiero šaknies

Gaminimas: 

Puode užvirinamas vanduo, medus ir soda. Į verdantį vandenį sudedamos uogos ir visi prieskoniai bei verdama 15 minučių. Išviręs marmalas perkošiamas per sietą ir kiek pravėsinamas. Vėliau sumaišoma su degtine ir supilama į butelį. Sandariai uždaroma ir laikoma kelias dienas tamsioje vėsioje vietoje. Galiausiai gautas gėrimas perkošiamas per kavos filtrą (popieriniai virtuviniai rankšluosčiai tam taip pat puikiai tinka) ir supilstomas į norimo dydžio ir formos buteliukus.

Originalus receptas iš receptai.lt.

Ar gaminčiau dar kartą? Manau, kad taip.

Ką daryčiau kitaip kitą kartą? Man asmeniškai norėtųsi mažiau medaus ir mažiau cinamono. Bet su nekantrumu lauksiu degustuotojų pastabų ir bus matyti, ar ir kitais metais gaminsiu šį medlievų krupniką. Iš išvardinto kiekio uogų ir kitų ingredientų gavau maždaug 600 ml galutinio produkto.

Juodųjų serbentų saldainiukai

Savo šeimos valgymo įpročius pažįstu gan neblogai. Ir žinau, kad jei raudonųjų serbentų drebučiai ir agrastų uogienė dar turi gan neblogą tikimybę būti suvartos, tai juodųjų serbentų uogienė lentynoje rūsyje gali prakiurksoti ir keletą metų. O ir dovanoti ją nėra įdomu, nes juodųjų serbentų uogienę pasigaminti gali sugalvoti bet kas. Užtat lyg tyčia viename konservavimui skirtame žurnalėlyje aptikusi serbentų saldainių receptą greitai supratau, kad radau sprendimą, ką daryti su juodaisiais serbentais. Nors ir saldainiai ar kiti saldumynai namuose nėra prioritetinis maistas, bet šie saldainiukai tikrai bus suvartoti.

Naudojau:

350 ml juodųjų serbentų sulčių
350 ml virinto vandens
1 citrinos sultis ir žievelę
4 puodelius cukraus
70 g želatinos

Gaminimas: 

1. Želatina užpilama sultimis ir paliekama išbrinkti. Kadangi juodųjų serbentų sultys gana tirštos, aš jas gerai išmaišiau su želatina, kad ji tolygiai išbrinktų.
2. Cukrus gerai sumaišomas su vandeniu ir citrinos sultimis, suberiamos citrinos žievelės ir palaikoma ant silpnos ugnies apie 3 minutes. Pakaitintas mišinys nuolat maišomas, kol ištirpsta cukrus.
3. Į sirupą supilama želatina su sultimis ir nuolat maišoma, kol ištirspta želatina.
4. Indas, kuriam bus stingdoma masė, išklojamas maistine plėvele, ištepama kokosų aliejumi, kad masė nepriliptų prie plėvelės.
5. Pradėjusi stingti masė supilama į indą ir dedama į šaldytuvą. Aš ją ten laikiau per naktį.
6. Iš šaldytuvo ištraukta sustingusi masė supjaustoma norimo dydžio ir formų gabalėliais. Galima juos dar papildomai apvolioti cukruje.

Originalus receptas iš žurnalo Moters savaitgalis. Konservavimas.

Ar gaminčiau dar kartą? Tikriausiai.

Ką daryčiau kitaip kitą kartą? Gal kokių įdomesnių prieskonių įdėčiau, pavyzdžiui gvazdikėlio. Ir mažiau cukraus. Mano asmeniniam skoniui šie saldainiukai gavosi smarkiai per saldūs ir per mažai jaučiasi serbentų skonis. Gal dar pabandyčiau gaminti ir iš kitų uogų ar vaisių sulčių.

Agrastų uogienė

Užderėjo šiemet vienintelis kiemo agrastų krūmas taip, kad net šakos linksta nuo uogų svorio. O štai būna tokių dienų, kai taip nenori daryti to, ką būtinai reikia padaryti (arba apskritai neturi ką veikti), kad pradedi uogienes virti. Nesu aš nei didelė uogienių valgytoja, nei didelė jų virėja. Labiausiai einamos būna viduržiemį spanguolių ir bruknių uogienės arba šaltalankių tyrė. Pastaroji gal net labiausiai būna vartojama. Kai jau pradeda visokios slogos ir peršalimai kabintis, šaltalankių arbata labai gerai viską sudėlioja į vietas.

Tai štai, agrastai. Keista uoga. Ir neaišku, ką iš jos daryti, kai uždera kaip reikalas. Šaldytų jų tikrai niekas nevalgys, o štai uogienė gal bus suvartota. Galų gale, tikrai tiks valgomoms dovanoms. Ji tokia gaiviai rūgštaus skonio. Turėtų tikti prie kokių sūrių, bet aš ją gal sunaudosiu kepant ir dekoruojant keksiukus. Jau kirba mintis išbandyti. Niekas nenorit keksiukų su agrastų uogiene? 

Naudojau: 

500 g agrastų uogų

1/4 citrinos sulčių

500 g cukraus

Gaminimas: 

Agrastai, citrinos sultys ir 200 ml vandens užverdami puode ir verdami apie 15 minučių, kol uogos ištęžta. Supilamas cukrus ir kaitinama apie 10 minučių vis maišant, kol cukrus ištirpsta. Šiam ištirpus mišinys verdamas apie 10 minučių ant kaitrios ugnies, nugriebiant susidarančias putas. Išvirusi uogienė supilstoma į iškaitintus stiklainėlius ir laikoma vėsioje tamsioje vietoje.

Originalus receptas iš BBC Good Food. 

Ar gaminčiau dar kartą? Gaminsiu dar kartą ir šią vasarą, nes tas krūmas tikrai pašėlo, o uogienė tikrai įdomaus skonio ir gali būti universaliai panaudota, ne vien arbatoms virti. 

Idėjos kitam kartui? Tokių nėra šįkart. 

Brokolių pesto

Dar viena istorija apie virtuvėje per ilgai užsibuvusį ir savo paskirties ilgai neradusį produktą. Šįkart toks pasimetėlis buvo brokolis. Jau ir gelstelėjęs, ir padžiuvęs, bet per savaitę taip ir nesulaukęs deramo dėmesio. Vis buvo minčių sunaudoti jį sriubai ar salotoms, tačiau jos taip ir nebuvo realizuotos. Kol benaršant po blogų ir Pinteresto platybes už akių užkliuvo bazilikų pesto receptas. Lyg tyčia, visi produktai buvo virtuvėje arba darže. Taip vargšas senstelėjęs brokolis rado savo paskirtį. Ir, sakyčiau, tikrai neprastą.
Kur naudoti tokį pesto? Bet kur, kur naudojamas ir įprastinis pesto - makaronų patiekalams, salotoms ar pan. Mes jį bandėme su avinžirnių paplotėliais (šie gavosi smarkiai nefotogeniški ir bus aprašyti iškart, kai tik pavyks iškepti padoriai atrodančią porciją) ir juoda rugine duona. Turėtų jis tikti ir šalia humuso, kaip padažas agurkų, morkų ar salierų gabalėliams.
Beje, brokolių pesto galėtų būti ir gera maistinė dovana. Tik tuomet gaminti reikėtų kelios dienos prieš dovanojimą. Porą dienų pastovėjęs jis yra tikrai skanesnis, negu ką tik pagamintas.

Naudojau: 

1 brokolį
saują petražolių lapų
saują bazilikų lapų
saują moliūgų sėklų
pusės citrinos žievelę
pusės citrinos sultis
pusę puodelio alyvuogių aliejaus
druską ir šviežiai maltus pipirus

Gaminimas: 

Brokoliai supjaustomi vidutinio dydžio kekėmis. Visi produktai sudedami į dubenį (ar virtuvinį kombainą) ir sumalami blenderiu iki maždaug vientisos masės. O tada skanaujama ir gardinama tuo, ko pagal skonį trūksta. Man trūko citrinos sulčių, druskos ir alyvuogių aliejaus. Gautas pesto valgomas iškarto arba laikomas šaldytuve.

Originalus receptas iš In Pursuit of More.

Ar gaminčiau dar kartą? Taip.

Ką daryčiau kitaip kitą kartą? Tai vienas tų patiekalų, kurie labai pavaldūs asmeniniam skoniui ar pomėgiams, todėl kiekvieną kartą gaminant reikia skanauti ir produktų dėti tiek, kiek norisi.

Šeivamedžių žiedų sirupas

Šeivamedžių žiedų sirupas turėjo būti sesės projektas. Kažkur paragavo, kažkur pabandė, kažkur rado receptą ir užsidegė - darysiu šeivamedžių sirupą. Nejau prieštarausi?

Priskynė didžiulį kalną šeivamedžių ir tada visą dieną kartu skabėm žiedukus nuo šakučių. Nugarą paskaudo, nuo kvapo jau net pykino. Tuo sesės dalyvavimas sirupo gaminime ir baigėsi. Tiesa, vieną kartą užvirė sirupą ir kelis kartus pamaišė besigaminantį sirupą. Visą kitą liko padaryti man. Dabar jau galiu savimi didžiuotis ir girtis, kad Kalėdų dovanas šiais metais pradėjau ruošti ypatingai anksti. 

Kam naudoti šeivamedžių sirupą? Sako, skanu su blynais ir ledais, taip pat tinka kabinantis peršalimo ligoms. Kol kas nebandžiau, tad negaliu nei patvirtinti, nei paneigti. 

Koks jo skonis? Švelnus, lengvas gėlyčių skonis. Paragavau vos truputį (nevartoju gi cukraus), kad žinočiau, kas tai per daiktas.
Iš to sesės priskinto kalno šeivamedžio žiedų gavome daug nedidelių buteliukų, išviso apie 6 litrus, sirupo. Specialiai sirupą pilsčiau į mažus stiklainiukus ir buteliukus, kad turėčiau Kalėdoms dovanų. Jau nemažai metų savo šeimos nariams dovanoju valgomas dovanas. Panašu, kad šiemet visi be jau iš anksto užsakytos trauktinės gaus ir šeivamedžių sirupo.


Naudojau: 

Kalną šeivamedžių žiedų kekių (sesė sakė,kad apie 200 vnt.)
4 litrai vandens
4 kg cukraus
4 citrinos

Gaminimas: 

Pirmiausia nuo kekių nuskabomi žiedeliai. Jei mažučiai, smulkučiai ir trapūs, bet mes nesismulkinom ir nuskabėm ganėtinai grubiai.
Puode užvirinamas vanduo su cukrumi. Kai cukrus ištirpsta, įspaudžiamos citrinos sultys ir visas sirupas supilamas į dubenį su nuskabytais šeivamedžių žiedukais.
Sirupas brandinamas dubenyje tris dienas vis pamaišant kartą per dieną.
Šeivamedžių prisigėręs sirupas nusunkiamas. Aš tą dariau du kartus - iš pradžių per smulkų sietuvą, o vėliau - per popierinį rankšluostį. Nusunkimui galima naudoti ir kavos filtrus, tačiau jei jų po ranka nėra, puikiai tinka ir popieriniai virtuviniai ranšluosčiai.
Nusunktas sirupas supilstomas į iškaitintus stiklainius ar buteliukus ir laikomas vėsioje bei tamsioje patalpoje. Tikiuosi, kad iki Kalėdų išstovės.

Originalus receptas iš Neringos blogas.

Ar gaminčiau dar kartą? Dar nežinau, galėsiu pasakyti po to, kai sirupas bus išbandytas ir įvertinas. Kol kas man asmeniškai žiedų skabymas ir jų kvapas ne itin patiko. Tiesa, pats sirupas kvepia gerokai geriau, negu žiedai.

Ką daryčiau kitaip kitą kartą? Vienareikšmiškai, mažesnį kiekį :)